Medikei Rūtai išsėtinė sklerozė diagnozuota prieš penkerius metus. Karjeristei, gyvenimą kruopščiai sustygavusiai jaunai moteriai tai prilygo mirties nuosprendžiui. Tačiau po gydymo Rūta ir vėl tiki laiminga pabaiga. Sportas, šeima ir psichoterapija šiuo metu yra pagrindinis jos gyvenimo variklis.
Pirmieji simptomai Rūtai nepriminė jokios ligos ženklų – pirmiausiai atsirado nežymūs pusiausvyros sutrikimai, kurie pasireikšdavo tuo, kad moteris vis kur nors užkliūdavo, nukrisdavo, kartą nukrito ir nuo dviračio. Vėliau simptomų ėmė daugėti – pradėjo trikti kalba, pasireikšdavo neįprasti priepuoliai, kurių metu sutraukdavo raumenis, atsirasdavo elektros potyris. Iš pradžių priepuoliai buvo pakankamai reti – 2-3 kartus per dieną ir trukdavo iki minutės, vėliau užklupdavo ir iki 10-20 kartų.
„Priepuoliai mane užklupdavo ir darbe, ir vairuojant automobilį, ir einant gatve ar lankantis prekybos centre. Iš pradžių tirpimas apimdavo kairiąją koją ir ranką, vėliau ėmė plisti ir pasiekė veidą – tai pradėjo matytis. Patirdavau didžiulį skausmą. Tačiau mes, lietuviai, esame kantrūs, dėl to net negalvojau, kad kuo nors sergu ar kad reikia kur nors kreiptis. Anuomet visus pojūčius „nurašiau“ pervargimui, įtampai darbe, o aš linkusi į darboholizmą ir perfekcionizmą. Dar vėliau simptomai sunkėjo – tapo sudėtinga šlapintis, blogėjo seksualinė funkcija, atsirado dėmesio sutrikimas, didžiulis nuovargis, kai ryte atsikeli ir negali išlipti iš lovos“, – savo prisiminimais dalijasi medikė.
Paskutinis lašas Rūtai buvo rytas, kai pabudusi ji tiesiog iškrito iš lovos, nes jos kairioji koja buvo taip nutirpusi, jog priminė paralyžių. Pirmoji mintis – tai išsėtinė sklerozė, mat jai pačiai yra tekę dirbti su šia liga sergančiais pacientais. Iš karto po šio įvykio ji paskambino vienai savo draugei medikei ir paprašė patarimo. Netrukus Rūta jau laukė magnetinio rezonanso tyrimo ir buvo užsiregistravusi pas neurologę.
„Jaučiausi siaubingai. Visas mano gyvenimas buvo kontroliuojamas, esu visiška karjeristė, o liga išmušė pagrindą iš po kojų. Tiesiogine to žodžio prasme – nebegalėjau vaikščioti. Dangus su žeme maišėsi, buvau afekto būsenoje. Viena – fantazuoti, kas man, kita – gauti raštišką patvirtinimą. Ašarų buvo daug. Ėjau Kauno klinikų koridoriais ,skaičiau tą išrašą, kuris man buvo kaip mirties nuosprendis, ir pasijutau kaip filme „Žalioji mylia“, lyg eičiau mirtininkų taku“, – apie savo jausmus išgirdus diagnozę kalba pašnekovė.
Gydymas – hormonų terapijos, tabletės ir baimė leidžiantis vaistus
Kadangi buvo negalima ilgiau delsti, Rūtai teko gultis į ligoninę hormoninei terapijai ir „gesinti“ ligos sukeltus uždegiminius procesus smegenyse tam, kad neatsirastų daugiau neurologinių pažeidimų.
„Atsiradau tarp žmonių, kurie yra pacientai, ir pati tapau paciente. Vėliau prasidėjo reabilitacija – reikėjo atstatyti pusiausvyrą, kad galėčiau vaikščioti, kalbos įgūdžius. Esu kovotoja, todėl labai daug dirbau, nors vis dar neigiau ligą – jaučiausi tarsi viskas vyksta ne su manimi. Dar buvo krūvos hormoninio preparato tablečių, o po reabilitacijos –kas trečią dieną į įvairius poodžius – šlaunis, pilvą – turėjau leistis vaistus. Personalas išmokė, kaip tai daryti, tačiau tas momentas, kai reikia susileisti vaistus, man buvo viena gyvenimo traumų. Todėl vėliau to ėmėsi vyras – sudarėme šeimos aljansą, kad su liga būčiau ne viena“, – pasakoja medikė.
Po kiekvienos injekcijos jai pasireikšdavo sudėtingas šalutinis poveikis – gripo simptomai, skausmui numalšinti moteris gerdavo daug nuskausminamųjų, net viršydavo dozes. Šiuo metu Rūtai taikomas gydymas tabletėmis.
„Vartojant jas, pamiršau tuos neigiamus reiškinius po ankstesnių injekcijų. Nepaisant pandemijos, pernai sveikatos prasme turėjau labai gerus metus. Deja, dėl neaiškių priežasčių šiuo metu mano būklė kiek pablogėjusi. Pakartojus magnetinio rezonanso tyrimus, smegenyse buvo rasti nauji židiniai, dėl to teko ligoninėje pakartoti hormonų terapiją ir reabilitaciją po jos. Neseniai grįžau – baleto jau nešoksiu, bet darbine prasme puikiai funkcionuoju“, – pažymi pacientė.
Psichoterapija ir sportas psichinei bei fizinei sveikatai
Save vis darboholike vadinanti Rūta pasakoja, kad dėl ligos pirmą kartą gyvenime turėjo tokią ilgą pertrauką nuo visų darbinių įsipareigojimų. Po mokyklos ji iškart stojo į universitetą, po to be pertraukos kitame universitete įgijo dar vieną specialybę, o prieš ligą dirbo praktiškai du darbus. Ligoninė, gydymas ir reabilitacija privertė ją sustoti pusei metų, kas, pasak jos, jaunam medikui yra labai daug. Todėl net ir nepilnai atsistojusi ant kojų moteris grįžo į darbą.
„Dirbu dviem frontais. Ir gydytojai, ir artimieji sako nepersidirbti, tačiau aš esu žmogus, kuris gali daugiau „patempti“. Man patinka dirbti – tai mano savirealizacija. Žinoma, neketinu dirbti iki išsekimo, žinau, kad reikia rūpintis mityba ir miegu, nuolat komunikuoti su gydytojų komanda. Psichoterapija – pagrindinis dalykas, be kurio negalėčiau gyventi. Man labai svarbi psichinė higiena. Daug investuoju į visapusišką psichinę ir fizinę sveikatą. Užsiimu sportu“, – komentuoja moteris.
Naujausia jos aistra ir šių metų atradimas – vaikščiojimas šiaurietiškomis lazdomis, kurios padeda išlaikyti pusiausvyrą einant. Visgi mylimiausia moters sporto šaka tapo lauko tenisas.
„Keista, tačiau lauko tenise man pavyksta kompensuoti pusiausvyros sutrikimus taip, kad neišsiskiriu iš kitų žaidėjų. Žinoma, prisideda ir asmeninės savybės – ir iki ligos buvau sportiška, taip pat ir mano vyras. Anksčiau labai daug jodinėdavau, lankiau boksą, lengvąją atletiką, karatė, plaukimą. Sąrašas ilgas. Taip pat žiemomis slidinėdavau – po diagnozės to nedariau, nes baiminuosi galvos traumos. Kai nusprendėme su vyru lankyti tenisą, kiti pirštą prie smilkinio sukiojo. Tačiau mums norėjosi kažko naujo. Netapsiu Serena Williams, bet kodėl gi nepabandžius“, – apie savo meilę sportui kalba pašnekovė.
Pasak medikės, jei ji neturėtų psichologinio stabilumo ir nebūtų susitaikiusi su liga, tikriausiai dabar užsiimtų savigaila, kaip kad daro daugelis žmonių. Paklausta, ką patartų kitiems šia liga sergantiems pacientams, ji siūlo savyje atrasti vilties, optimizmo ir tikėjimo.
„Aš tikiu gera pabaiga, savimi, pasitikiu aplinka, žinau, kad nepražūsiu, kad ir kas man benutiktų. Todėl ir kitiems norėčiau palinkėti vilties. Psichologinis investavimas į save ir yra raktas, kaip sau padėti. Išorėje raktų nėra, pačiam viduje juos reikia surasti“, – psichologinio darbo su savimi svarbą pabrėžia Rūta.
