Įvairiausių rūšių bei kultivarų (veislių) rododendrų galima įsigyti botanikos soduose, medelynuose ar bet kurioje dekoratyviniais augalais prekiaujančioje parduotuvėje. Jų – beje, patraukliomis, žemomis kainomis – galima rasti net didžiuosiuose prekybos centruose. Tačiau prieš perkant rododendrus reikia įsitikinti, ar augalai iki pardavimo buvo tinkamai prižiūrėti, pakankamai laistomi.
Patartina pasidomėti, ar jie augs mūsų klimato sąlygomis; ar atlaikys permainingus temperatūrų svyravimus žiemą, taip pat ankstyvas rudenines, vėlyvas pavasarines šalnas; pravartu pasiteirauti apie jų sodinimo, priežiūros sąlygas ir t.t. Jeigu nesulaukiate atsakymų į šiuos ar kitus Jums rūpimus klausimus, reiktų pasirinkti kitą prekybos vietą rododendrams įsigyti. Jei ruošiatės auginti rododendrus Jums turėtų praversti keletas patarimų, ko negalima ir ką privalu daryti, kad rododendrai sėkmingai augtų ir kasmet žydėtų. Rododendrus auginu jau daugiau kaip dešimt metų, todėl iš savo patirties galiu pasakyti, kad nebūtina besąlygiškai taikyti naujoves – kartais mūsų pačių praktiškai patikrinti būdai duoda kur kas daugiau naudos.
Rododendrai nėra lepūs augalai, bet keleto dalykų jie netoleruoja.
Užmirkusi dirva ir bloga aeracija
Rododendrai turi gauti pakankamai drėgmės, maisto medžiagų. Tiesa, kartais pasitaiko, kad jie išgyvena ir be jų, bet tai tik išimtys. Neretai rododendrų poreikis drėgmei suprantamas klaidingai – tuomet jie laistomi per gausiai, sodinami į nepralaidžias vandeniui bei orui dirvas. Rododendrams netinkamos „sunkios“, permirkusios dirvos. Šaknys, panardintos į deguonies neprisotintą ar vandeniu permirkusią dirvą silpsta ir net gali žūti. Taigi, prieš sodindami augalus, įsitikinkite, ar dirva gerai drenuota. Tam reikia iškasti duobę (apie 70 cm. gylio) ir stebėti, ar joje prisirinks vandens. Jei vanduo nepasirodo – dirvos drenažas geras. Rododendrai, ypač plačiais, visžaliais lapais, geriausiai auga dirvoje, kurioje maisto medžiagų ir drėgmės netrūksta ištisus metus. Tinkamiausios – lengvos, durpingos, humusingos, vandeniui ir orui pralaidžios dirvos. Kadangi rododendrų šaknų sistema kompaktiška, tanki ir paviršinė (suaugusio augalo šaknys yra ne giliau kaip 40 – 50 cm.), jiems pakanka ir negilaus derlingo dirvos sluoksnio.
Kad palaikytume tinkamą dirvos drėgnumą, pralaidumą, praturtintume ją maisto medžiagomis, patartina rododendrus mulčiuoti. Mulčiavimas rododendrų gyvenime yra toks pat svarbus, kaip laistymas ar kiti priežiūros darbai. Mulčias sulaiko drėgmę, tad augalai gauna naudingų organinių medžiagų, taip pat gerėja dirvos laidumas orui ir vandeniui, mažiau auga piktžolės, o šaknys apsaugomos nuo žiemos šalčių. Mulčias sumažina dirvos paviršiaus temperatūrą, todėl pagreitėja maisto medžiagų irimas. Be to, dirvos paviršiuje pilna įvairias augalų ligas sukeliančių organizmų, kurie dauginasi ir auga drėgnoje, šiltoje aplinkoje, tad mulčiumi galima pristabdyti ligų sukėlėjų vystymąsi. Geriausia mulčiuoti stambesne medžiaga: žieve, spygliuočių medžių pjuvenomis, ąžuolų lapais, pušų spygliais. Stambesnės mulčio dalelės laidesnės deguoniui ir drėgmei. Mulčiui netinka tankios, smulkios medžiagos: nupjauta žolė, smulkios durpės, mat jos stipriai prispaudžia paviršines rododendrų šaknis, o kai augalui nebepakanka deguonies ar drėgmės, jis pradeda skursti. Jeigu mulčiuojame durpėmis, geriau jas maišyti su pušų žieve, spygliais, ąžuolo lapais, spygliuočių medžių pjuvenomis. Mulčio sluoksnis turėtų būti ne storesnis nei 10 cm, o jei mulčiuojame smulkesnėmis medžiagomis – netgi dar plonesnis. Per storą mulčio sluoksnį sunkiai patenka tiek drėgmė, tiek maisto medžiagos.
Netinkamas sodinimas
Pirmiausia reikia paruošti rododendrų sodinimui tinkamą mišinį. Toks gaunamas, kai lygiomis dalimis sumaišoma spygliuočių medžių pjuvenos ar žievė, kiminų durpė ir derlinga humusinga žemė. Taip pat svarbu, kad augalas būtų pasodintas tinkamame gylyje – nei per giliai, nei per daug paviršiuje (dažniausiai rododendrai pasodinami per giliai). Duobė rododendrui turi būti 3-4 kartus didesnė, nei jo šaknų sistema. Į iškastą duobę reikia pridėti tinkamo rododendrams substrato. Tiesa, galima sodinti ir tik į rūgščias kiminų durpes. Kitų komponentų parūpinama su mulčiu. Pasodintus augalus būtina palaistyti. Jeigu rododendras, kurį sodinate, turi daug žiedinių pumpurų, dalį jų galima nuskabyti – tokiu būdu žydintis, dar neįsišaknijęs augalas nepraras jam reikalingų maisto medžiagų. Pirmais po sodinimo ar persodinimo į kitą vietą metais rododendrai labai jautrūs drėgmės trūkumui. Jeigu lapai pašviesėja, susisuka, vysta – augalui trūksta drėgmės. Jei paviršiuje ilgai laikosi vanduo, reiškia nėra drenažo. Įmirkusių rododendrų šaknys negauna deguonies, taigi juo neaprūpina ir paties augalo. Kai nevyksta normali medžiagų apykaita, augalas negauna pakankamai maisto medžiagų, todėl jo lapai gelsta, vysta, senesni nukrinta (požymiai panašūs kaip ir esant drėgmės trūkumui). Tad jeigu substratas drėgnas, o augalo lapai gelsta, įsitikinkite ar gerai nudrenuota dirva.
Netinkamas dirvos rūgštingumas
Rododendrai gerai auga, kai dirvos rūgštingumas yra maždaug pH 5-6. To pakanka, kad šaknys gautų reikiamą kiekį deguonies, gerai įsisavintų maisto medžiagas. Taigi, prieš sodinant rododendrus, būtina patikrinti dirvos rūgštingumą. Nedidelis nukrypimas nuo normos rododendrams nepakenks. Tačiau jeigu rūgštingumas ženkliai skiriasi nuo reikalavimų, pavyzdžiui, dirva yra per daug šarminė – rododendrai auga lėčiau, nežydi, yra neatsparūs ligoms ir kenkėjams. Kalcis, patekęs į augalus, stabdo kitų maisto medžiagų (kalio, magnio, geležies) pasisavinimą, todėl augalai nusilpsta, ūgliai neužauga iki normalaus dydžio.
Dirvos rūgštingumą galima padidinti augalus mulčiuojant kiminų durpėmis, pušų žieve, spygliais. Šarminę dirvą parūgštinti galima cheminėmis medžiagomis, tam geriausiai tinka sieros rūgštis. Šis tirpalas gaminamas iš 10 l vandens ir 5 ml koncentruotos sieros rūgšties (sieros rūgštis pilama į vandenį, jokiu būdu ne atvirkščiai). Dirvą tokiu tirpalu užtenka palaistyti keletą kartų per vegetacijos laikotarpį – to pakanka, kad dirva būtų tinkamo rūgštingumo. Dirvos rūgštingumą palaikyti galima ir tręšiant rododendrus specialiai jiems skirtomis trąšomis.
Netinkamas apšvietimas
Rododendrų augintojai žino: kuo stambesni visžalių rododendrų lapai, tuo jiems reikia daugiau pavėsio. Visžaliai, tačiau smulkesniais lapais rododendrai gali augti atviroje vietoje, bet jiems neturi trūkti drėgmės. Vasaržaliai rododendrai gerai auga atvirose, saulėtose vietose. Kai apšvietimas optimalus, rododendrų stiebai tvirtesni, jie sukrauna daugiau žiedinių pumpurų, yra atsparesni žiemos šalčiams, ligoms bei kenkėjams. Kai auga visiškame pavėsyje, stiebai per daug ištįsta, lapija reta, silpniau žydi. Jeigu saulės per daug, lapai pagelsta, šalia pagrindinės lapo gyslos ir lapų pakraščiuose iš pradžių atsiranda gelsvų, vėliau – rudų dėmių.
Visžalius stambialapius rododendrus patartina sodinti vakarinėje, šiaurinėje, bet apsaugotoje nuo vėjų ir skersvėjų, pastato pusėse. Pusiau pavėsį visžaliams rododendrams galima sudaryti, juos pasodinus šalia medžių bei stambesnių už juos krūmų. Rododendrams tinkama kaimynystė tų augalų, kurių šaknys yra giluminės, tai yra pušys, kukmedžiai, cūgos ir kt. Stambūs medžiai, kurių šaknys paviršinės (eglės, tujos, klevai, liepos ir kt.) trukdys silpnesnėms rododendrų šaknims, todėl jie pradės skursti, nykti.
Rododendrai žiedinius pumpurus kitiems metams krauna liepos – rugpjūčio mėnesiais, todėl labai svarbu, kad tuo metu augalai gautų pakankamai drėgmės ir šviesos.
Nepakankamas maisto medžiagų kiekis dirvoje
Kad rododendrai gerai augtų, gausiai žydėtų, jiems neturi trūkti maisto medžiagų. Pastaruoju metu pasigirsta nuomonių, kad rododendrams reikalingas žymiai didesnis azoto kiekis, nei buvo skelbiama anksčiau. Geriausia yra tokia proporcija: 10 : 6 : 4 (azotas, fosforas, kalis). Azoto (N) ypač reikia pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje, kai augalai intensyviai auga. Fosforas (P) svarbus augalui žydint ir žiedinių pumpurų formavimosi laikotarpiu. Kalis (K) būtinas visą vegetacijos laikotarpį. Jis stimuliuoja maisto medžiagų pasisavinimą. Fosforas ir kalis svarbūs augalų generatyviniams organams vystytis, sėkloms susidaryti. Dėl šių elementų greičiau baigia augti ūgliai rudenį, augalai atsparesni žiemos šalčiams.
Šiuo metu yra didelis specialių kompleksinių, tik rododendrų tręšimui skirtų trąšų, pasirinkimas. Jos gali būti tiek skystos, tiek granuliuotos. Pastarosios yra ilgalaikio poveikio – jomis augalą užteks patręšti kartą per vegetacijos laikotarpį. Skystomis trąšomis reikės laistyti dažniau, kas 10-14 dienų. Taigi, kiekvienas gali pasirinkti tokias trąšas, kurias jam patogiau naudoti. Rododendrams netinka mineralinės medžiagos, kurių sudėtyje yra chloro – jis stabdo kitų maisto medžiagų pasisavinimą. Ar užtenka maisto medžiagų, galima spręsti iš pačių augalų – jų augimo greičio, žiedų gausumo, lapų spalvos ir dydžio. Pertręšimas irgi kenkia augalams. Čia galioja taisyklė: geriau mažiau nei daugiau.
Jeigu laikysitės šių paprastų, tačiau rododendrams svarbių priežiūros sąlygų, galėsite gėrėtis dekoratyviais, gyvybingais, gausiai žydinčiais augalais. Ant netinkamai prižiūrimų rododendrų gali atsirasti įvairių pažeidimų.
Vandens trūkumas
Kad rododendrai gerai augtų ir išsivystytų žiedynai, būtinas pakankamas vandens kiekis. Pavasarį, kai dažnai lyja, gali pasirodyti, kad augalas vandens gauna užtektinai. Tačiau tai netiesa. Tuo laikotarpiu augalas sunaudoja gana daug vandens būtino jo augimui, žiedynų vystymuisi, o lietaus vanduo sunkiai prasiskverbia pro rododendro lapijos ,,lietsargį“ ir nepatenka ant šaknų. Trūkstant drėgmės, augalo žiedai pradeda skleistis, bet iki galo neišsiskleidžia. Todėl būtina patikrinti, ar dirva pakankamai drėgna.
Kartais pavasarį, atšilus dirvai, visžalių rododendrų lapai lieka susisukę. Tai reiškia, kad žiemą jie neteko daug vandens. Norint išgelbėti augalą, reikia apie porą savaičių kelis kartus per dieną laistyti ir purkšti lapus vandeniu.
Dažnai žiemą išdžiūsta visžaliai rododendrai, ypač jeigu žiema buvo šalta ir sausa. Visžaliais lapais rododendrai vandenį garina intensyviau, todėl gali nespėti pasiimti reikiamo jo kiekio iš įšalusios žemės (ypač jei auga saulėtoje vietoje). Todėl, norint apsaugoti rododendrus nuo išdžiūvimo, reikia juos laistyti.
Rododendrai dėl drėgmės trūkumo gali išdžiūti ir vasarą. Sausu, karštu vasaros periodu rododendrus taip pat būtina laistyti. Sausroms jautresni yra vasaržaliai rododendrai. Visžaliams rododendrams karštu, sausu periodu lapai susisuka, nusileidžia – taip augalas bando ,,taupyti’’ vandenį ir saugotis nuo išdžiūvimo. Pastebėjus šiuos požymius, būtina augalą palaistyti – lapai vėl išsities ir rimtesnių sutrikimų nebus. Jeigu sausra užsitęsė, būtina laistyti ir vasaržalius rododendrus (anksti ryte arba vakare). Kitu atveju jų lapai iš karto šviesės, prie kraštų ruduos, kris, vėliau ims džiūsti ir ūgliai.
Azoto trūkumas
Jis dažniau pastebimas, kai visžaliai rododendrai auga atviroje, saulėtoje vietoje. Tokių vietų netoleruojantys augalai yra jautresni azoto trūkumui. Jeigu rododendrui trūksta azoto, jo lapai šviesėja, jauni ūgliai lėtai auga, nesusiformuoja žiediniai pumpurai. Kartais jau rugpjūčio mėnesį pradeda geltonuoti, ruduoti ir kristi lapai. Ant krūmo paprastai lieka tik paskutinių metų lapai (sveikų visžalių rododendrų lapai laikosi 3-5 metus). Azoto trūksta, kai rododendrai auga nederlingose molio bei greitai išdžiūstančiose smėlingose dirvose. Pastebėjus, kad augalai nyksta, juos reikia nedelsiant persodinti į tinkamą dirvą ir papildomai tręšti azoto trąšomis.
Kiti fiziologiniai rododendrų pažeidimai
Saulės nudegimai. Kartais visžalių rododendrų lapai būna šviesesni, net su rudomis dėmėmis. Tuo metu apatiniai lapai, kurie saulės gauna mažiau, būna žali, be dėmių. Tai reiškia, kad visžaliai rodododendrai pasodinti netinkamoje, per daug saulėtoje vietoje.
Vėjo pažeidimai. Vėjo nugairintoje rododendro krūmo dalyje atsiranda rudų, nudžiūvusių lapų. Šis pažeidimas dažniau pastebimas ten, kur rododendrai auga skersvėjų košiamose vietose.
Trąšų pažeidimai. Jie panašūs į saulės padarytus pažeidimus. Skirtumas tas, kad nudegimai (lapų kraštai paruduoja) atsiranda ne tik saulės apšviestoje rododendro krūmo pusėje, bet ir ant apatinių lapų. Tokiu atveju reikėtų kuo daugiau augalą laistyti, stengiantis nuplauti trąšas nuo šaknų.
Chlorozė. Šį pažeidimą galima įtarti, jei ant rododendro pastebėjote tamsesnės lapų gyslas su gelsvais plotais tarp jų. Dažniausiai taip nutinka trūkstant geležies, tačiau tokie pat požymiai atsiranda ir nuo šoko, kurį augalui gali sukelti šaknų puvinys, stiprus šaknų apkapojimas, šaknų straubliukas ar net šaknų apmirimas dėl per didelio trąšų kiekio. Ši liga apninka rododendrus, kurie auga šarminėje dirvoje (chloras stabdo maisto medžiagų pasisavinimą). Sergančių rododendrų lapai pašviesėja, tampa gelsvai žalsvi, ypač prie pagrindinių lapų gyslų. Chlorozė gali pažeisti rododendrų ūglius, jie pašviesėja, gelsvėja. Ligoti augalai lėtai auga, neatsparūs grybinėms ligoms, kenkėjams, net gali žūti. Pastebėjus šį pažeidimą, patartina parūgštinti dirvą (pH 4,5-5,5), o augalus tręšti mineralinėmis trąšomis.
Žemų minusinių temperatūrų pažeidimai. Ant pažeisto augalo lapų, žiedinių pumpurų atsiranda pilkšvai ar tamsiai rudos dėmės (jų spalva ir dydis priklauso nuo minusinės temperatūros). Tai reiškia, kad rododendrui augti netinka mūsų klimato sąlygos. Tokių augalų reikėtų arba iš viso neauginti, arba pabandyti žiemą juos pridengti.
Žievės įtrūkimai – žiemospirgiai. Jie pastebimi žiemos pabaigoje ar pavasarį, kai didelė nakties ir dienos temperatūrų kaita. Tuomet naktimis būna šalnų, o dieną aktyvi saulė. Dieną visžalių rododendrų kamienų vandens indais teka vanduo, o naktį vanduo šąla ir gali ,,suplėšyti” kamienus. Įtrūkimų vietose nuo kamieno atsiskiria žievė, ji ruduoja, džiūsta. Pažeistų augalų lapai gelsta, jų pakraščiai ruduoja, krinta. Pažeidimai dažnesni ant pietinės krūmo stiebo pusės. Per įtrūkusias vietas lengviau patenka įvairūs ligų sukėlėjai, o negydomi augalai net gali žūti. Pastebėjus įtrūkusias vietas, būtina jas patepti dezinfekuojančiu, žievės ataugimą skatinančiu tepalu.
Mikroelementų trūkumas. Šis pažeidimas dažniausiai pastebimas, kai visžaliai rododendrai auga dirvoje, kurioje per daug kalcio – tuomet augalams trūksta boro, geležies. Ant jaunų lapelių atsiranda mažų, rudų, tamsiai bordinių dėmelių. Vėliau jos didėja, susilieja. Lapai džiūsta, krinta. Dėmių gali atsirasti ir ant žiedinių pumpurų, ir ant pačių žiedų. Kad augalui netrūktų mikroelementų, jį reikia tręšti kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis, kuriose yra boro, geležies.
Rododendrų paruošimas žiemai
Žiemą rūpesčių kelia ne tik šaltis, bet ir temperatūrų kaita, taip pat šalti, gūsingi vėjai. Todėl patartina savo sodybose auginti atsparius, prie mūsų sąlygų prisiderinusius visžalius rododendrus – žiemą jie džiugina savo žaluma, o rūpesčių kelia nedaug. Jeigu rododendrai žiemoja naujai pasodintoje vietoje pirmus metus, juos reiktų uždengti (net tuos, kurie atsparūs mūsų žiemos šalčiams). Jaunus sodinukus patartina dengti keletą žiemų iš eilės. Tai visai nesudėtinga – užtenka juos užkloti eglišakiais.
Visžalius rododendrus, augančius atvirose vietose, prieš žiemą taip pat reikia pridengti. Tai padaryti galima smeigiant eglišakes arti rododendro krūmo – tokiu būdu jis užklojamas. Negalima dėti šakų tiesiai ant augalo, nes gali lūžti trapūs rododendrų ūgliai. Paprastą uždangą galima pastatyti aplink augalą įkalus tris ar keturis kuolus į žemę ir prie jų pritvirtinus maišinį ar kokį kitą dengiamąjį audinį. Dengimui naudojama medžiaga turi būti laidi orui, nes šiltesnėmis, saulėtomis žiemos dienomis augalas gali perkaisti.
Rudenį, prieš ruošiant augalus žiemojimui, reikia mulčiuoti šiek tiek storesniu sluoksniu (pavasarį durpių sluoksnis nukasamas, kad augalai nebūtų per gausiai apkasti).Taip apsaugosime paviršines šaknis nuo permainingo oro – šalčio, atlydžio. Jei ruduo buvo šiltas ir sausas, tai prieš žiemą rododendrus palaistykite, kol dirva įmirks iki 30-50 cm. Aprūpinti vandeniu augalai geriau žiemoja.
Danguolė Liagienė
Lietuvos dendrologų draugija
